Siaurasis Aukštaitijos geležinkelis

Panevėžį turbūt drąsiai galime vadinti miestu prie siaurojo geležinkelio. Nuo 1899 m. riedėjęs traukinys šiandien džiugina tik turistus. Senai siaurais bėgiais riedantis traukinys nebeveža krovinių ir nebevykdo keleivių vežimo. Šiltuoju metų sezonu traukinuku galima pasiekti Raguvėlę, Surdegį ar Anykščius, o kitais metų laikais lankytojams atvira garvežinė ir senoji siauruko stotelė. Viskas kas susiję su traukiniais vaikams įdomu, ne išimtis buvo ir šis objektas. Atvykus mus pasitiko ryškiaspalviai siauruko vagonai, tvarkingai sustatyti teritorijoje ir laukiantys naujo sezono starto. Žinoma klausimą „Ar galiu važiuoti traukinu?“ girdėjome ne vieną ir ne du kartus. Vaikų smalsumą pavyko patenkinti leidus įlipti į vagoną, apžiūrėti garvežį ir atsisėsti už mašinisto vairo. Teritorijoje gausu senųjų riedmenų, menančių įvairius siauruko istorijos laikotarpius. Dideli raudonų plytų mūrai – siauruko depas, kuriame iki šių dienų vyksta įvairūs siauruko remonto darbai, išlikę ir naudojami autentiški darbo įrankiai, staklės.

Vaikams įdomu, tačiau reikia laikytis atsargumo. Smagioji dalis – pasivažinėjimas senąja geležinkeliečių transporto priemone – rankine drezina. Vaikų akys didelės ir šypsenos plačios. Įspūdžio liko kelioms dienoms į priekį. Pasivėžinę drezina keliaujame iki siauruko stotelės, kurioje pamatėme stoties viršininko namelį, jo interjerą. Šalia įrengta istorinių riedmenų stoginė ir eksponuojami riedmenys: kelio greideris, medinis krovinių vagonas, cisterna, platforma, sniego valytuvas, vagonas – ledainė. Nesusilaikėme pagundai užlipti ant pėsčiųjų tilto ir iš viršaus apžvelgti teritoriją. Ne tik siaurukas, bet ir plačiabėgiai traukiniai važiuoja pro Panevėžio miestą. Mums pasisekė ir pamatėme išvažiuojantį krovininį traukinį. Išlydėjus traukinius baigėme savo pažintį su siauruku.

Aprašymu ir nuotraukomis dalijasi mama Vilanda.