Vaikų literatūros muziejus

Vestibiulyje lankytojus pasitinka pasakų rašymo priemonės – įvairiausių formų rašikliai, kažkada ilgai sukioti rašytojų rankose, gal net apkramtyti, kol čežėdami ant balto popieriaus lapo „pagimdydavo” pasaką. Profesionalai rašytojai turėdavo spartesnę rašymo priemonę – spausdinimo mašinėlę, vaikams labai patrauklų eksponatą, todėl eksponuojame net tris senovines mašinėles, viena iš jų pritaikyta akliesiems.

Nišoje, kurią seniau paslėpdavo šešėlių teatro ekranas, įsitaisė miriorama. Kas tai? Ogi senoviškas kinas, dabartinio kino pradininkas. Tik vaizdai ne ekrane, o telpa nedidelėje spalvingai dekoruotoje dėžutėje su dviem “ausim”-rankenom, kurias sukant, tempiama viduje įdėta ilga juosta su įvairiausiais paveikslėliais – dailininko M. Jonučio nupieštais, vaikų “pripiešinėtais”, ryškiaspalviai nuspalvintais. Gali sukurti juostą apie ką tik nori – apie rašytoją, apie gamtos reiškinį, apie mokyklinį gyvenimą.

Ir dar ne viskas! Muziejuje yra netradicinių kerčių, tinkamų paslapčiai sukurti: pliaukštelėjus delnais užsidegs ir ims keisti šviesas stebuklingas žibintas, apšviečiantis nežinia kur vedančias duris su girgždesiu atsiveriančias ir kviečiančias sulįsti į V. Žilinskaitės pasakos „Kelionė į Tandadriką“ scenografinę instaliaciją – kosminį laivą! Į jį galės sulipti penki personažų drabužiais persirengę vaikai ir leistis į kvapą gniaužiančią kosminę kelionę, aplankant net devynias planetas.

Na, o pabaigoje jau niekuo nenustebinsime pasakydamos, kad kažkuriame kampe visada tūnos vadinamosios šiuolaikinės technologijos, kurių pultelį paspaudę galėsime supažindinti su turtingais ir neišsemiamais Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų lobiais – vaikų rašytojų, jų gimtųjų trobų ar tik išlikusių vaikystės medžių nuotraukomis, kūrybiniais rankraščiais, asmeniniais daiktais.

Informacija ir nuotraukos: Maironio lietuvių literatūros muziejus.